KONTAKTAI
Alytaus turizmo
informacijos centras, VšĮ

S. Dariaus ir S. Girėno g. 1,
LT-62137, ALYTUS
Tel.: +370 315 52010,
Faksas +370 315 51982
info@alytus-tourism.lt
Įmonės kodas 149994436

Darbo laikas:
Sezono metu VI - VIII mėn.
I - V 9.00 - 18.00
VI 9.00 - 15.00
VII 10.00 - 15.00
Ne sezono metu IX - V mėn.
I-IV 8.00 - 17.00
V 8.00 - 16.00
Bendraukime:


facebok

Miesto istorija

Alytus – didžiausias Pietų Lietuvos ir šeštas pagal dydį Lietuvos miestas. Alytus – tai miestas parke. Vaizdingais miškais, žaliuojančiomis kalvomis pasipuošusį Alytų juosia 16 km Nemuno kilpa. Įprasta miesto gyvavimo ir istorijos pradžią skelbti nuo to momento, kai pirmą kartą rašytiniuose istoriniuose šaltiniuose paminėtas jo vardas. Alytui gan ilgai teko laukti šios akimirkos, tačiau 1377 m. jis garbingai pateko į Vygando Marburgiečio kroniką, kaip sėkmingai kryžiuočių ordino nuniokota žemė. Tačiau iki pat XVI a. pradžios LDK dokumentuose Alytus kaip miestelis (nors jau galėjo būti vietinės prekybos ir amatų centru) neminimas, nes neturėjo būtino tų laikų miesteliams elemento – bažnyčios. Todėl 1524 m. buvo įkurta parapija, pastatyta medinė bažnyčia su parapijos beturčių, senelių prieglauda pašonėj, įsteigta parapijinė mokykla, o Alytaus bažnyčios steigimo (1524 03 29) ir aprūpinimo turtais rašte pirmą kartą pavadintas miesteliu. Pagal šį raštą klebonui atiteko ir dvi karčiamos, kurių viena stovėjo aikštėje. Istorinio teisingumo vardan reiktų paminėti, kad pro Alytų tekantis Nemunas jį dalina į dvi dalis: dešiniąją (Pirmą Alytų) ir kairiąją (Antrą Alytų). Visos Alytaus kaip miesto įkurtuvės vyko dešiniame Nemuno krante ir tik vėliau miestas persikėlė ir suklestėjo kairiame krante. 1581 m. birželio 15 d. Alytui suteikiamos Magdeburgo teisės, herbas (balta rožė raudonam lauke) ir paskiriamas vaitas. 1589 m. įsteigus Alytaus ekonomiją miesto raidos sąlygos privalėjo pagerėti, be to, miestas turėjo galimybių ūkiškai kilti ir sustiprėti. Tačiau realiai tam vykti trukdė objektyvios priežastys: nuolat vykstantys karai, jį lydintis badas, maras ir nuolat miestą niokojantys gaisrai. Nuo 1607 m. iki 1737 m. Alytus degė mažiausiai 12 kartų. Neretai tuos gaisrus sukeldavo ir patys miestiečiai. Kaip antai, 1733 m., mieste buvo sprendžiama padegimo byla, kurioje tūlas Juozapas Gecevičius buvo kaltinamas tuo, kad būdamas girtas sukurstė nepilnamečius, su šiais vaikštinėjo po miestą ir šaudė. Šaunant kibirkštis užlėkė ant smuklės stogo, smuklė užsidegė, o nuo jos suliepsnojo visas miestas, sudegė 23 namai. Už tai jis buvo viešai nuplaktas, atimti jo sklypai Alytuje ir negrįžtamai išvytas iš miesto. Tokių atvejų, tikėtina, kad pasitaikydavo ir anksčiau, be to, miestiečiai nevengdavo ir pasikumščiuoti ar apstumdyti kokį valdžios atstovą. O štai po 1712 m. karo ir bado Alytaus ekonomijos inventoriuose rašoma, kad miestas visiškai sunaikintas ir „primena Troją“. Nepaisant visų negandų 1649 m. atlikus Alytaus ekonomijos reviziją pastebima, kad Alytuje veikė 98 karčiamos, t.y. 2,2 karto daugiau negu 1581 m., dirbo 56 amatininkai – 3 kartus daugiau negu 1581 m. Tačiau XVII a. vidurio Lietuvos – Lenkijos kare su Rusija ir Švedija Alytus tiesiog buvo nuniokotas ir jau 1667 m. Alytaus burmistras prisiekė, kad mieste tėra 15 karčiamų, o mieste gyveno 454 žmonės (120 miestiečių ir 334 nuomininkai ir tarnai). Taigi, siautėję gaisrai, karai ir kitos nelaimės bei po jų vykusios statybos ne kartą pakeitė Alytaus vaizdą. Po kiekvieno nutikimo būdavo atstatomi vis menkesni trobesiai. Tad XVIII a. viduryje miestas buvo visai menkas, o daugelis sklypų tušti ir apleisti. Iš dalies tai įtakojo, kad 1776 m., Alytui panaikinama miesto savivalda ir nugriaunamas miesto simbolis – Rotušė. Alytaus kaip miesto istorija nutrūksta. Po trečiojo Lietuvos – Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m. Alytus atitenka dviems valstybėms: dešinioji Alytaus pusė – Rusijai, kairioji – Prūsijai. Taip atsiranda Suvalkų ir Vilniaus krašto Alytus. XIX a. pabaigoje Alytuje prasideda intensyvūs statybos darbai: pastatomos kareivinės, kuriose įkurdinama apie 4000 carinės armijos karių, keturi fortai, Kaniūkų plento ir geležinkelio tiltas, nutiesiamas geležinkelis. Alytus tampa III klasės tvirtove. Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai visus valstybinės apskrities valdymo centrus iš Kalvarijos perkėlė į Alytų. Po 1918 m. Alytus tapo apskrities centru – Alytaus kaip miesto istorija tęsiasi. Miestas po truputį gražėja, tvarkomos gatvės, statomi namai, jame kasmet vis daugėja gyventojų. 1923 m. visuotinio surašymo duomenimis, Alytaus mieste gyveno 6322 gyventojai, iš jų 2521 moteris ir 3801 vyras. Taigi 1000 vyrų teko…663 moterys. Šiuo atžvilgiu artimiausias Alytaus konkurentas, kurio visai nereikėjo baimintis buvo Kaunas: jame 1000 vyrų teko 906 moterys. Trečiame dešimtmetyje mieste buvo 3 autobusai, 11 lengvųjų auto, 3 sunkieji auto (krovininiai), 7 motociklai ir 137 dviračiai. Beje, ketvirtame dešimtmetyje Alytus viliojo tuometinius automobilistus, mat iš Alytaus į provincijos žymesnes vietas šakojosi net šeši gan geros kokybės keliai. Automobiliu kelionė iš Kauno į Alytų užtrukdavo apie 1 val. 30 min., o tą patį atstumą maršrutinis autobusas vežė 2–2,5 val.

 

1931 m. Alytus tampa pirmaeiliu miestu, o 1932 m. paskelbiamas kurortu su visomis tam metui priderančiomis flirto ir meilės istorijomis, kurios plačiai ir su visomis smulkmenomis buvo nužvelgiamos vietinėje spaudoje. O apie Alytaus naujojo pašto modernios telefonų centrinės telefonistes sklido gandai. Mieste šnibždėjosi, kad telefono abonentas – tai subjektas, kuris labai dažnai sutrukdo telefonistei flirtą. Lig tol buvęs eilinis, niekuo neišsiskiriantis miestas pradeda keistis ir gražėti, Alytus tapo patraukliu atvykstantiems pailsėti ar pasigrožėti apylinkėmis, tačiau iš užsibuvusiųjų ilgiau nei tris paras buvo imama kurortinė rinkliava: iš pirmo šeimos nario–6 Lt., iš antro–4 Lt., iš visų kitų šeimos narių po 2 Lt. Vaikai iki 5 m. nuo rinkliavos buvo atleisti, o likusių šeimos narių eilė nustatoma pagal amžių. Jei koks kurortininkas apsigyvendavo mieste dar mokėjo 2 Lt registracijos mokestį. Kad kurortininkai nenuobodžiautų mieste veikė du kino teatrai, o miesto sode grojo ulonų orkestras. Tačiau sparčią miesto plėtrą sustabdė Antrasis pasaulinis karas. 1941 m. birželį vokiečių kariniams lėktuvams bombarduojant buvo sugriautas beveik visas Alytaus miesto centras. Naujas Alytaus gyvavimo etapas prasideda XX a. septintame dešimtmetyje, kai 1964 m. buvo nutarta Alytų paversti Pietų Lietuvos regiono pramonės centru, iškilo ir naujieji gyvenamieji mikrorajonai, daugėjo gyventojų, todėl aktyviai kunkuliavo ir kultūrinis miesto gyvenimas. 1977 m. Alytui suteiktos respublikinio pavaldumo miesto teisės, 1990 m. atkurta miesto savivalda, o 1995 m. Alytus tapo apskrities centru. Šiandien žalumoje skendintis miestas didžiuojasi savo tradicijomis, kultūra, nepaprasto grožio gamta ir svetingais bei nuoširdžiais žmonėmis.